Turėti butą Senamiestyje ar Užupyje vis dar yra savotiška romantika. Kol jį įsigyji, kartais atrodo, kad tai netgi egzotika.
Nemanykite, kad norėčiau jus atbaidyti nuo senų butų ar gyvenimo juose, kas, tiesa, būtų dar viena įdomi tema. Senojo miesto dvasios nerasi naujuose daugiabučiuose, bet už tą dvasią reikia mokėti. Ir vien tik pinigų gali nepakakti...
Kaip išvengti nesusipratimų, perkant iš žmogaus butą, kuriame gyveno jo tėvai ir jis pats, ir kai tas žmogus neatrodo patikimas? Pasakymas "patikimas" taip pat sąlyginis, nes negalima sakyti, kad manojo pirkinio savininkas buvo asocialus. Vitia. Rusas. Iš pažiūros nesenas, bet alkoholizmo pabjaurotu veidu. Vėliau nustebau, kad jis vos ne dvidešimčia metų jaunesnis, nei maniau. Pirmas įspūdis – atsargus ir nepasitikintis. Ir labai panašus į tokius, su kuriais neretai gali susidurti kuriame nors Senamiesčio skersgatvyje. Gal net ir išsigąsti. Ir iš tikrųjų pas jį viena "reikalų tvarkyti" niekada nedrįsau eiti.
Vėliau supratau, kad jis didelis melagis ir kad su juo reikia kalbėti ne draugiškai ar dalykiškai, o "vyriškai". Deja, tik tokią kalbą suprato ir be draugo pagalbos apsieiti nepavyko.
Kalbėti apie patį butą neverta, nes jis, kaip ir dar daug likusių Senamiestyje. Tiesa, ir jame buvo egzotikos – tualetas buvo įtaisytas priešais langą virtuvėje šalia dujinės viryklės ir niekaip neatitvertas nuo bendros erdvės. Ir dar užkeltas ant tokio betono gabalo, kad nori nenori galėjai jaustis sėdįs tarsi soste.
Tiesą pasakius, nuo tos akimirkos, kai apsisprendžiau pirkti dabar jau mano butą, t. y. spalio 14 d., ir prasidėjo mano bėdos, kurios baigėsi tik gruodžio 27-ąją. Atėjus su vadinamuoju avansu, santykinai nemažu, tą rytą, kai buvom susitarę, buto šeimininkui iškilo "niuansų".
Kai tik kas "prispausdavo", paaiškindavo tai "niuansais".
Pasikvietęs į vidų tądien akivaizdžiai nervinosi. Ir tada paaiškėjo, kad jis nėra viso buto savininkas. Vienas kambarys priklausė kitai moteriai, gyvenančiai Vilniuje, kuri ir pati, ir jos mažametis sūnus priregistruoti tame viename kambarėlyje.
Susidūrę su butų pirkimu pastaruoju metu turbūt supranta, ką reiškia, kai savininkas turi mažametį vaiką ir dar priregistruotą tame bute. O tai reiškia, kad prieš perkant butą ir tvarkant dokumentus reikia išsiaiškinti, ar teismas leis jį savininkui parduoti, t. y. ar nuosavybės pardavimas nepablogins mažamečio gyvenimo sąlygų. Tai trunka maždaug savaitę. O kai perki butą su paskola, ir dar lengvatine, laikas iš tikrųjų baisiai spaudžia.
Po ilgų aiškinimųsi tapo aišku, kad nepilnametį sūnų turi ir Vitia, pirmasis pasiūlęs man pirkti butą. Tiesa, gerai bent jau tai, kad jie buvo sutarę, kad abu nori parduoti butus.
Be to, visą laiką lydėjo bjauri nuojauta, kad tik jis kartu su to kambariuko savininke nepradėtų ieškoti kito pirkėjo... Vėliau paaiškėjo, kad tos antrosios savininkės buvimas dažnai mane gelbėjo iš sudėtingų situacijų, o ir dokumentus ji susitvarkė be jokių sunkumų. Ir bent jau turėjo nuosavybę liudijantį popieriuką, nes, pasirodo, Vitia, visą laiką dievagojęsis, jog pas jį visi dokumentai tvarkingi, dar nebuvo savosios dalies savininkas. Jam tiesiog trūko pinigų pabaigti prieš keletą metų mirusios motinos pradėtą buto privatizavimo procesą.
Dabar kai pagalvoju, matyt, aš to buto tikrai labai norėjau, nes ryžausi jam PASKOLINTI pinigų, kuriais, įgaliota baigti privatizavimą, pati sumokėjau ir įsiskolinimus už komunalinius patarnavimus, ir paskutinį įnašą Seniūnijai. Žinoma, tą sumą paskui išskaičiavau iš buto pardavimo kainos, tačiau skolinti pinigus Vitiai man atrodė baisiai rizikingas planas. Kas, kad notarės akyse pasirašėm skolos lapelį...
Dar buvo kilę keletas nesklandumų dėl jo vaiko ir buto pardavimo, bet tąkart pyktį sukėlė jau ne Vitia. Tiesiog ne visi Vilniaus notarai teisingai interpretuoja naująjį Civilinį kodeksą. Kai keli notarai atsisakė tvirtinti buto pirkimo – pardavimo sutartį, nes Vitia turi vaiką, teko eiti tiesiai į teismą. Teisę iki galo privatizuoti butą iš motinos jis paveldėjo, kai jau buvo išsiskyręs ir vaikas gyveno su žmona, tad buto pardavimas lyg ir nebėra buvusios žmonos reikalas. Bet bent keturiems Vilniaus notarams to niekaip nepavyko paaiškinti. Puikiai supratau, kad jei į šį procesą įsipainios buvusi žmona, butą matysiu kaip savo ausis.
Teisme paaiškino, kad mūsų atveju nutarties nereikia. Tik… reikia susirasti notarą, kuris tai suprastų. Po kelių skambučių šiaip ne taip radau notarę, kuriai vienintelei Vitia sukėlė bent šiek tiek pasitikėjimo.
Ir vis tik patį apogėjų buto pirkimo istorija pasiekė gruodį, kai jau atrodė, jog mano vargams su buto pirkimu atėjo galas. Į Vitios ir kitos savinininkės sąskaitas įkrito gan solidžios sumos, o gruodžio pirmąjį dešimtadienį Vitia turėjo išsikraustyti iš buto. Toji moteris net negyveno tame bute, jos kambarys visada buvo tuščias. O štai Vitia šiam procesui turėjo visą mėnesį be kelių dienų, t. y. tiek, kiek ir pats prašė. Nesakyčiau, kad buvau patenkinta, duodama jam ir tą mėnesį, bet jis kažkaip davė suprasti, jog jei jam pavyks "uladit dela", tai išsikraustys anksčiau.
Matyt, jo pasitikėjimas savimi mane ir apgavo ir aš praradau budrumą, nors iki tol man jau buvo pamelavęs ne vieną ir ne du kartus. Pirkimo – pardavimo sutartyje, kurioje buvo numatyta išsikėlimo data (Vitia taip pat įsipareigojo iki tos datos išsiregistruoti iš parduoto buto, sumokėti skolas už komunalines paslaugas ir visa kita), neįrašiau jokių sankcijų už kiekvieną pavėluotą dieną. Tiksliau, aš pareiškiau tokį norą, bet, notarės teigimu, to įrašyti negalima ir nereikia, o Vitia sakė visiškai nenorįs vilkinti "proceso".
Mano patarimas visiems – ši sąlyga pirkimo – pardavimo sutartyje yra labai svarbi, net jeigu notaras to nenori pripažinti.
Taigi sutartą dieną, buvo pirmadienis, paprašytas raktų, Vitia pasakė, kad išsikelti nesuspėjo ir tai padarys iki penktadienio. Na, gerai, galvoju, draugo nėra, komandiruotėj, vienai eiti aiškintis tikrai nedrąsu, palauksiu.
Penktadienį "ant drąsos" pasikvietusi seserį, nueinu pas Vitią, o jis mane sodina į fotelį ir pradeda kalbą: "Ponimajes, vot u menia tut takije niuansy..." Ir pradėjo aiškinti, kad jam reikalai pabjuro, buto jam nepavyko nusipirkti, nors viską buvo sutvarkęs, ir kad jam dar reikia laiko. Lyg ir buvo bepradedąs siūlyti kažką, lyg ir rūsį mainais, bet iš atlikto apie jį tyrimo aš jau anksčiau žinojau, jog jokiu turtu jis pasigirti negalėtų, na nebent tuo, kad prieš keletą metų iš varžytinių buvo parduotas vienas jo butas...
Galima suprasti, kad žmonėms iš tikrųjų kyla problemų, niekada negali būti garantuotas, ar pačiam taip negali atsitikti. Bet sekmadienį, grįžus draugui ir kartu nuėjus pas Vitią pasitarti, kaip toliau daryti, Vitia kategoriškai pareiškė ne tik kad nesikelsiąs tol, kol nerasiąs buto, bet net nemokėsiąs už tai, kad gyvena mano bute.
Labiausiai įsiutino net ne tai. Jam priklausė tik pora kambarių, o virtuvė ir kitos patalpos buvo bendro naudojimo. Tos moters dalį aš buvau visiškai perėmusi, tad galvojom, kad remonto planus galima būtų pradėti nuo ten ir leisti Vitiai šiek tiek pagyventi buvusioje jo pusėje.
Bet jis kategoriškai atsisakė duoti buto raktų kopiją, nes jis mat dar gyvenąs ir jam nuo remonto darbų į jo pusę prisineš... dulkių. Ir pasiūlė kreiptis į teismą bei teismo keliu jį iš buto iškeldinti.
Skamba anekdotiškai, sutinku. Ėmė pyktis, kad taip nevykusiai suklydau, sudarydama su Vitia pirkimo - pardavimo sutartį. Nors būtų įsipareigojęs mokėti nuomą...
Vitia pabaigai dar pridėjo, kad jis čia gyvena, yra priregistruotas, nors jau turėjo būti išsiregistravęs, tad jokių teisių išmesti jį iš buto aš neturiu.
Na, pagalvojau, valstybė turi ginti savininkus. Taip, teismas ilgai trunka, be to, man reikėtų sumokėti 100 litų žyminį mokestį. Beveik neabejojau, kad Vitia negalėtų teismo laimėti ir kad padengti visus nuostolius priteistų jam. Tačiau kaip iš jo išsireikalauti tuos pinigus, kai Vitia jau keleri metai nedirba, o pinigus laiko spintoj? Be to, teismo sprendimą vykdo antstoliai, kurie po sausio 1–osios tapo privatūs ir už paslaugas turi susimokėti tas, kuris suinteresuotas.
Aiškinomės, ar negalėtų pagelbėti firmos, išmušinėjančios skolas ir iškeldinančios panašius piktnaudžiaujančius gyventojus. Kaina už paslaugas sužavėjo: visa sudėjus gavosi virš tūkstančio litų.
Beliko kreiptis į draugų draugus, policininkus. Na, sako, nueisim, pakalbėsim, gal ir griežčiau, jei reiks. Nuėjo, vieną kartą šnektelėjo, sakė, kad griežtai, Vitia buvo išsigandęs, iki šeštadienio pažadėjo susitvarkyti. O šeštadienį policininkų tiesiog neįsileido į butą. Jie taip pat nieko negalėjo padaryti, nes žmogus ten gyvena, suprask, priregistruotas.
Na, pagalvojau, jeigu, Vitia, tavo argumentas tas, jog esi priregistruotas, nors turėjai registraciją nutraukti savo noru, būdama savininke aš tave galiu išregistruoti pati. Laimei, pasų poskyryje pasitaikė sukalbama moteris, antraip taip pat būčiau nieko nepasiekusi, nes išregistruoti žmogaus, jeigu jis tame bute gyvena, suprask, ten yra jo lova, drabužiai, dantų šepetukas, negali net buto savininkas. Iki naujųjų reikėjo paties gyventojo sutikimo. Laikas po naujųjų manęs nebedomino, nes darėsi siaubingai pikta, pagalvojus, kad jis sau ten gyvens, o mano visas suplanuotas remontas, Kalėdinės nuolaidos ir pan. – šuniui ant uodegos.
Nesakiau visos tiesos, kad Vitia ten gyvena, kažką numykiau ir vis baksnojau pirštu į sutartį bei jo įsipareigojimus.
Taigi patį artimiausią šeštadienį, po Kalėdų švenčių, sutarėm rimtai imtis Vitios reikalo. Išregistruot kaip ir išregistravau, tiesa, nebuvau tikra, kad procedūra jau buvo baigta, tačiau bent prasidėjusi. Taigi Vitia argumentų prieš policiją nebeturėjo. Pagaliau juk turiu teisę būti bent kitoje buto pusėje, į kurią jis manęs neįsileido.
Ėjom "va bank". Nusipirkom naują spyną ir atėjom į butą. Sėkmė – Vitios nėra namie. Draugas išėmė spyną, išlaužė duris ir įėjom į vidų, užsisklendėm tokia ten kabėjusia sklende ir bandėm įdėti spyną. Na, dabar juokinga prisiminti, bet rankos drebėjo. Ar iš skubėjimo, ar iš įtampos. Vis tiek kaip ir įsilaužimas, kas, kad į savo nuosavybę.
Maždaug po penkiolikos minučių pasirodė Vitia su draugu. Supyko, pasimetė, reikalavo įsileisti. Pasiūlėm kreiptis į policiją, tada galėsiąs pasiimti daiktus. Dar po kelių minučių jis sugrįžo jau su policininku. Sakyčiau, buvo drąsu policininkui pasakyti, kad jo neįsileisim, jei jis negarantuosiąs, kad Vitia, pasiėmęs daiktus, neliks bute. Buvau teisi ir neteisi. Butas mano, bet Vitiai daiktų pasiimti neleidžiu.
Ir tada Vitia su draugu ir policininku nuėjo į nuovadą. O man pasidarė neramu. Ir vėl gelbėjo draugų draugai, tie patys, kurie kartą pas Vitią jau buvo apsilankę ir kurie kaip tik dirbo ten, kur Vitia ir nuėjo. Sužinoję, kas vyksta, nors ir buvo savaitgalis bei ne jų darbo diena, draugai nuvyko į nuovadą. Ten Vitia jau dėstė apie savivaldžiavimą jo bute, kas grėsė man šiokiais tokiais nemalonumais. Padėties nežinantis policininkas jau rašė aktą…Tie draugų draugai Vitios solo gražiai užbaigė ir…davė dvidešimt minučių susirasti mašiną daiktams išsivežti. Paskui dar ir prižiūrėjo pora valandų, kaip vyko kraustymasis.
Vitia atvažiavo dar ir pirmadienį, išsivežti didžiųjų daiktų, ir daugiau aš jo nesutikau.
Tačiau jei manote, kad čia nuostoliai baigėsi, klystate. Vitia neįvykdė sutarties sąlygų sumokėti skolas už vandenį, dujas bei kitus patarnavimus. Jos siekia kelis šimtus litų. Pagal sutartį tai jau lyg ir nebe mano reikalas, antstolių ir bendrovių, tiekiančių dujas, vandenį. Tačiau jos nepasirašinėja sutarčių su naujuoju savininku tol, kol skolos nelikviduotos.
Galima būtų pasirašyti įmantriausias sutartis su pardavėjais, tačiau net ir tada gali gaudyti vėją laukuose – Vitiai būtų, kaip ir yra, nė motais.
O tai, kad aš pateikiau prašymą išregistruoti Vitią ir kitą savininkę su jos vaiku (pati to padaryti ji negalėjo, nes vyras buvo išvykęs) dar gruodžio viduryje ir kad butas buvo privatizuotas dar lapkritį, komunalininkams taip pat nieko nereiškia. Iki šiol man, tiksliau, Vitiai, siunčia sąskaitas už nuomą iš valstybės bei už vandenį bei kitas paslaugas, kuriomis naudojosi ne vienas asmuo, t. y. aš, o visi trys, t. y. Vitia, moteris ir jos vaikas.
Taigi ką gina valstybė, man pasidarė visiškai aišku.
Perspausdinta iš "Verslo bangos"http://verslas.banga.lt
|